Apie lietuviškas tradicijas galima kalbėti išties nemažai. Jų Lietuvoje turime ne vieną, žvelgiant tiek religine, tiek kultūrine prasme. Daugelis jų aktyviai puoselėjamos iki šių dienų, nesvarbu kurioje šalyje gyventų mūsų tautiečiai. Kai kurios iš jų galėtų būti laikomos net mūsų šalies tapatybės, identiteto išraiška.

Pačios ryškiausios tradicijos, kurios ryškiausiai vilnija iš kartos į kartą – tai mūsų religinės šventės. Tiesa, kai kurios yra minimos ir kitose šalyse, daugiausiai sutampa su kitomis, mums artimomis, Baltijos šalimis. Viena tokių lietuviškųjų tradicijų – tai šv. Kūčios. Šią naktį tikima ne tik kalbant gyvulius ir gyvūnus, bet vakarienės metu pasitelkiami įvairūs burtai ir žaidimai.

Be pagrindinės žiemos tradicinės šventės, dar turime keletą pavasario bei vasaros šventinių tradicijų. Jau šimtus metų pavasario laukiama su ryškiaspalviais apdarai ir dainomis, vejant žiemą iš mūsų kiemų – tai Užgavėnių šventė. O jų pagrindinis akcentas – kepami įvairiausi blynai, kuriuos valgome šeimose, mokyklose ir net kavinėse.

Antroji pavasario šventė yra šv. Velykos – Kristaus prisikėlimo šventė, kurią pasitinkame margindami kiaušinius. Šios tradicijos gyvos nuo neatmenamų laikų, vis dar išlaikiusios tvirtas ir gilias tradicijas.

O štai vasarą trumpiausia metų naktis minima su šokiais ir dainomis, vainikų pynimu ir paparčio ieškojimu. Ši šventė Lietuvoje turi keletą vardų, geriausiai žinoma kaip Joninės, ir ji aktyviai švenčiama taip pat ir Latvijoje.

Žvelgiant kultūriniu aspektu, Lietuvoje itin gyva, jau per keturi šimtmečius skaičiuojanti Kaziuko mugė. Taip pat visose Baltijos šalyse yra išlikusi ir net įtraukta į Unesco Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą tradicinė Dainų ir šokių šventė. Teigiama, kad tokio pobūdžio ir tokias tradicijas išlaikiusios šventės atitikmens nėra nė vienoje pasaulio šalyje.